April 6, 2010

Minčių srautas

Nepastovi nuotaika - rodos, vieną akimirką gali šaukti su ašaromis akyse ir gailėti savęs, skųstis, kaip viskas nusibodo, kaip norisi pokyčių, norisi šviesių minčių, o kitą - mėgaujiesi geru oru, nuotaika, kompanija ir tuo, ką darai. Kadangi tokia verksnė net sau nepatinku, kaip gali būti klausimas, kad kažkam kitam patiksiu ir mane užjaus, tai gal geriau vengti šių savęs gailėjimo akimirkų ir geriau tą laiką skirti pozityviems dalykams ;)

December 28, 2009

2 dalis.

Nors tuo metu buvo ir apmaudu, ir pikta, radome išeitį. Po truputį suvokiau, kad nėra čia ko pykti ir savęs gailėti. Nusiteikiau, kad dar smagiau bus susipažinti su naujais žmonėmis. Be viso to, mane palaikė šeima, kurios pastangų dėka aplenkiau visą eilę ir vos praėjus 10 minučių nuo atėjimo, pildžiau nuomos sutartį. Su manimi dar dvi merginos. Draugės nuo pat mažumės, nuo vystyklų (kaip pačios sakėsi). Viena įstojo į leidybą, kita į teisę. Žūtbūt nori kartu gyventi. Tuo metu, kai jos diskutavo su administratoriumi, kaip joms reikia bendro kambario, aš bandžiau susigaudyti, kas ir kaip. Nors viskas ir vyko labai greitai, spėjau pergalvoti įvairius scenarijus…

  • O, kaip puiku, visai atrodo draugiškos merginos, manau, kad susigyvensim. Berods iš Kauno - m, miestietės. Tėvai lyg ir taip pat bendrą kalbą rado. Gal ir į naudą, jog neapsigyvenau su grupės draugėmis?
  • Bet… Jos gi draugės nuo mažumės. Būnant tokiomis draugėmis visai nesinori į tarpusavio santykius įsileisti kažko trečio. Negi kambaryje man teks būti ta trečia koja, kuri tik maišo, nėra reikalinga?

Nežinau, kaip ten bebūtų pasibaigę, ką būčiau dabar rašiusi, tačiau manęs neapgyvendino su jomis. Buvo dar keletas pavienių merginų, bet net nespėjusi susigaudyti, kaip kažin ten mums būtų visoms drauge, mūsų kartu neapgyvendino.

Apturėjus nemalonią pažintį su 9 aukšte esančiu nusiaubtu kambariu, kurį traukė skersvėjai, sienos buvo išpaišytos khem…, pelėsių kvapas… Pirmą kartą pamačiau bendrabutį iš vidaus. 12 kambarių, viena virtuvė (o, taip, dar Rūta sakydavo, kad virtuvė - pažinčių vieta… Galiu tik patvirtinti šį faktą), keturi tualetai, šešios praustuvės, du dušai. Fantazijoje vaizdas buvo kitoks. Baisesnis. Bet visgi bendrabutis - nėra taip blogai.

Bekylant į šį aukštą (ar leidžiantis iš jo - dabar jau nebeprisimenu), susitikau merginą tamsiais plaukais (lifto šviesoje kone juodi jie buvo), su kuria dar bandžiau užmegzti kontaktą, ar tai apie orą, ar apie bendrabutį, ar apie tą baisuoklį kambarį… Kai nežinai, kas bus, kai viduje kirba jauduliukas, norisi bendrauti su kitais, tarsi išsiaiškinti, ką jie mano, galvoja. Galbūt tas jutimas toks pat. Norisi rasti panašų žmogų į save ir pasidalinti tuo jausmu. Tačiau su ja mes bendros kalbos neradom. Nesutapo biolaukai?

Vėliau tą merginą man teko sutikti dar kartą. Gal dėl visų dienos nuotaikų pasikeitimų, kada džiaugsmą keitė nusivylimas, o nusivylimą nauja viltis, gal dėl savo natūros, tačiau tik po kurio laiko suvedžiau galus, jog mes jau matėmės. Ir į klausimą “Gal geriau jau nebūčiau jos sutikusi?”, galiu atsakyti dvejopai.

December 23, 2009

Bendravimas.

Susipažinus su žmogumi praeinamos tarsi trys stadijos. Pirmoji - pradedi bendrauti, domiesi, su užsidegimu daliniesi informacija apie save. Antroji - tęsi bendravimą, susitinki, pabendrauji, naudojiesi įvairiomis komunikacijos priemonėmis, kad tik palaikyti bendravimą. Būnant bendrose kompanijose, supažindini su kitais savo draugais, pažįstamais. Trečioji - nebebendrauji ir tik prisimeni, jog pažįsti šį žmogų, išnyra prisiminimai iš atminties, tačiau nebėra to natūralaus domėjimosi, užsidegimo (nors, aišku, būna išskirtinių atvejų). Tada pradedi jausti, jog galbūt tai tik gyvenimo “pakeleiviai”, su kuriais praleistą laiką užkonservuoji į gražių prisiminimų dėžutę ir toliau keliauji, kad sutikti kitus žmones. Ir vėl viskas iš naujo.

O kartais bendravimas sugrįžta, tu tuos žmones sutinki dar kartą ir atrandi pažintį iš naujo.

Tada prisimeni laiko tėkmę. Juk būna praėję nemažai laiko. Jis labai greitai išgaruoja. Kai nemąstai apie rutiną, ji visai nebaugina ir būna netgi vienintelis dalykas, priverčiantis tave stovėti ant kojų, toliau veikti tai, ką veiki, nepasiduoti, neišsiderinti. Ir kai mąstai tik apie save, nesuvoki, kad kiti žmonės gyvena savo gyvenimą, per tą patį laiką nuveikia kai kurie daugiau, kai kurie mažiau (nors tiki, kad galėtų daugiau).

O kalbant apie tai, kaip man sekasi - sumaišius esu dieną su naktim, esu tarsi serganti miego liga, kada nebegirdi savo žadintuvo ar tiesiog automatiškai jį išjungi, nors kartais klausaisi tos melodijos ir pasąmonėj sujungi su savo sapnu. Nors visada maniau, kad esu pelėda, o ne vyturiukas, manau, reiktų atstatyti normalų miego režimą - naktį miegoti, o dieną veikti ;).

July 2, 2009

Serialo pradžia. 1 dalis.

Chochocho! Prisiruošiau parašyti įrašą po nemažos, oj, nemažos pertraukos… Kartais pagalvoju: “Va, šitą parašyčiau į blog’ą”, “Apie tai norėčiau kam nors papasakoti, bet nėra, kas išklausytų”… O dabar, kai jau prisiruošiau parašyti įrašą, mąstau, ką norėčiau papasakoti, nuo ko čia pradėt ir kaip viską sutalpinti.

Po paskutiniojo įrašo, jog neturiu kompiuterio, praėjo bent trys mėnesiai, ir aš jau turiu kompiuterį - TOSHIBA. Klaviatūra šiek tiek kitokia nei naudodavausi, tačiau smagu turėti savo priėjimą prie interneto, savo muziką, savo filmus, savo klaviatūrą, savo… O įrašo reikėjo laukti dar tris mėnesius - bet štai jau jis yra. Dar kartą peržiūrėjau nustatymus, gaila, tačiau komentarų vis dar neina rašyti. Nieko, toliau monologus rašysiu.

Kai būna kieno nors pradžia, sau pasižadu, jog dabar bus taip ar anaip, tačiau ne visada imuosi veiksmų. Taigi, liepos 1 diena (nors jau naktis į liepos 2-ąją), naujo mėnesio pradžia, ėmiausi veiksmų - prisijungiau ir rašau.

Nuo šios dienos galėsite šiame blog’e perskaityti pasakojimų seriją, paremtą tikrais faktais bei išgyvenimais - Vilnius. Naujieji namai. Taigi, apie nuotykius, savo bei kitų sėkmę, baimę ir kitokias smulkmenas, su kuriomis gyventi tik įdomiau.

1 dalis.

Praėjusių metų birželis bei liepa buvo neįprasti išgyvenimų, abejonių, baimių ir vilties mėnesiai. Išsilaikiau egzaminus, pridaviau stojimų dokumentus, įstojau ir gyvenau spėliojimais, kas bus, kai išvyksiu į Vilnių, kas bus, kai jau studijuosiu, su kuo teks gyvent, kaip seksis.

Nuo mažens svajojau apie Vilnių. Kodėl? Turbūt dėl to, jog buvau vaikas, dėl to, kad čia atvažiavus būdavo kitaip, čia nebuvo kasdienybės, čia buvo gražu, šviesu vakarais, čia viskas buvo suplanuota, būdavo pikta, kai, atvykus į Vilnių, vykdavom pas tetą į sodą… Kas nori iš kaimo vykti į kitą kaimą?.. Labai gera, kai galima išpildyti vaikiškas svajones, tikslus. Daugiau reikia ir dabar svajoti, kad po dar kelerių metų pastebėčiau, jog ir šios svajonės pildosi. Kaip tuomet būna gera!

Tikėjau, jog gausiu kambarį bendrabutyje, jį gavau. Nuo tos dienos vis svarstydavau, kaip atrodys mano kambarys, ar kambario draugės nebus tik kambario draugės, ar jos taps tikromis draugėmis, kokie bus kaimynai, ką vešiuosi į bendrabutį, koks bus mano indėlis į kambario gražinimą, kiek laiko skirsiu tik sau, kai didžiąją laiko dalį teks praleisti su dar keliais žmonėmis. Juk taip maža čia asmeninės erdvės. Apskritai - kaip atrodo bendrabutis, kuris yra ne blokinis, o koridorinis.

Pradėjau bendrauti su būsimais kurso draugais. Buvo baisu priimti sprendimą, ar apsigyventi su kurso/grupės drauge, ar palikti šį reikalą likimui (ar bendrabučio administratoriui?). Iš bendros kalbos nusprendėm apsigyventi trys grupės draugės. Pradėjome planuoti, kas ką vešis, ko verčiau neimti, kaip mes susitiksim Vilniuje ir kaip bus smagu mums kartu gyventi. Padarius sprendimą pasidarė lengviau, galvoje jau nebebuvo abejonės ar baimių - su kuo man teks gyvent.

Verta paminėti, jog fuksų stovykloje nedalyvavau. Sugalvojau priežastį, jog man per toli (300 km!), per brangu (kelionė traukiniu be nuolaidos pirmyn atgal + pačios stovyklos išlaidos) ir per anksti (į traukinį būtų reikėję įlipti ~7-8 val., o Vilniuje jis būtų tik prieš 12 val., kai jau visi bus išvykę į stovyklos vietą). Visai nebuvo postūmio judintis.

Tad gyvai nepažinodama nei vieno informologo, rugpjūčio 28 dieną, kartu su tėvais bei didžiule manta daiktų atvykau į Vilnių. Į Saulėtekį, į didžiulį 16-aaukštį Niujorko bendrabutį. Dar ryte pasiskambinau savo būsimoms kambario draugėms, paderinom susitikimo bei apsigyvendinimo planus. Aš, kaip Saulėtekyje pirmąjį ir vienintelį kartą buvusi per dokumentų priėmimus, jaučiausi viską žinanti, nusimananti ir norinti papasakoti šeimai. Einame į vidų, pats laikas susitikti su mano naujosiomis draugėmis, stoti į eilę ir laukti mums paskirto kambario. Skambinu… Neatsiliepia. Skambutis. Neatsiliepia. Mane apima nerimas. Skambutis. Atsiliepia. Jos abi jau užpildė sutartis, joms paskyrė trečiąją kambario draugę. Taip, ne mane. Pradėjo man drebėti rankos ir balsas, susikaupė akyse ašaros. Tokia viltis ir… Toks nusivylimas. Būtinai reikėjo staiga kažką sugalvoti…

January 26, 2009

2009 metai.

Svajosiu. Norėsiu. Sieksiu. Pasieksiu.

Net trijų mėnesių pertrauką turėjau nuo blogo rašymo. Priežastis elementari. Bent jau aš tokią sugalvojau - neturiu kompiuterio Vilniuje. Nors pastarosiomis savaitėmis ir svajojau apie jį, bet… Įmanoma būti ir be jo. Tačiau vėliau įsigysiu. Tai bus mano tikslas.

O dabar jau vėl įdomu rašyti dienoraštį. Nes taip smagu paskaityti senus įrašus… Super! Prisiminimus įamžinant vienas mano noras - pirmo pusmečio įvairių dalyvavimų po vieną nuotrauką į rėmus ir ant sienos.

October 10, 2008

„Vėliau“, - šiek tiek vėliau.

Rašiau rašiau. Parašiau net tris pastraipas. Taip gan meniškai. Deja. Paspaudžiau ne tą mygtuką ir viskas pranyko. Matyt nelemta buvo ‘menininkaut’.

Esmė tokia:

1. Nors matai tik mažytę dalį kelio, judėdamas po tą mažą atkarpą įveiki didelį kelią.

2. Pabudus Vilniuje ūkanotą spalio rytą 13 aukšte jautiesi lyg debesyse. Baltas rūkas, pro kurį nesimato nei toliau esančių pastatų, nei žemės.

Vis tiek šiaurės vakarų kultūra jaučiasi ir geriau žmonės sutaria tarpusavyje nei su pietiečiais.

August 10, 2008

Al-Donadienis

2008-08-08 - gražią datą graži šventė.

Taip pat, kaip nereikia sakyti žodžių, jog myli, nes įvardijus šį jausmą, jis sumenkinamas, nenoriu apibūdinti, kokį įspūdį paliko man penktadienis.

Kai jautiesi savas tarp žmonių, kai matai nuoširdžias šypsenas…

O dabar jau jauduliukas kyla prieš šiandienines mišias. Papildymas vėliau :).

August 6, 2008

Tikslai įvykdomi

Įveikiau. Ne, kitaip.

Baigiau skaityti Antano Vaičiulaičio „Valentiną“. Pasižymėjau keletą pastabų.

1. Spaustuvė „Žaltvykslė“ paliko ne vieną spausdinimo klaidą.

2. Gal kaltas tas pokalbis su Dovile, kai sakiau, jog pasiryžau perskaityti šią knygą, ar čia tas šviesių plaukų motyvas, bet jos man šiek tiek siejasi. Tiek Valentina turėjo, tiek Dovilė turi šunį, vardu Tarzanas.

3. „Juodu susėdo, tarp savęs palikę išmintingą tarpą“. Koks yra tas išmintingas tarpas? Apibūdinantis patį atstumą tarp žmonių ar tiesiog faktą, kad tas atstumas, tarpas tarp jų yra?

4. Pokalbis tarp Antano ir Valentinos, pradeda jis:

- Ar nepyksti ant manęs?

- Už ką gi?

- Taip sau. Kartais apima tokia nepagrįsta rūstybė… Negali tada žmogaus pakęsti akyse…

Tokios vietos apibūdina tai, kas būna kartais ir man. Ir kaip džiugu atrasti knygoje tokią artimą ir žodžiais nusakytą savo būseną. Ne vien man taip nutinka.

Problemos sprendimas: reikia pailsėti nuo žmonių, pabūti su savimi (vakar dar skaičiau kitoje knygoje, jog kasdien bent po 30 minučių reikia pabūti su savimi, pasitarti, paplanuoti).

Nors pastarosios dvi pastraipos yra orientuotos į nepagrįstą rūstybę, iš šios situacijos dar yra vienas niuansas. Tai klausimas: “Ar nepyksti ant manęs?”.

Nežinau, kaip kitiems, tačiau man, išgirdus tokį klausimą, tiesiog iš principo norisi imti ir supykti.

5. „Žinoma, vyrams neskauda širdies“. Tai buvo ironija. Vyrams irgi skauda širdį.

6. „laukė audros, laukė išsivadavimo ir paguodos“. Kartais oro permainos pakeičia ir žmogaus savijautą.

7. Kūrinys buvo įdomus. Siužetas? Jei žinočiau, kas jis toks yra, apibūdinčiau ir jį.

Lietuvių kalbos žodynas sako: siužètas sm. (2) TrpŽ, DŽ lit. įvykiai, veiksmai, atskleidžiantys veikėjų charakterius ir sudarantys kūrinio turinį.

Veikėjų veiksmai buvo perpinti gamtos, smulkių detalių aprašymo, kadangi jie veikė gamtoje, tai siužetas buvo atviras. Eh, kaip sunku interpretuoti kūrinį. Šiek tiek neaiškūs peršokimai nuo vienos vietos, prie kitos.

Be šios knygos turėjau dar vieną. Justino Marcinkevičiaus poezijos knygą. Ji dar greičiau susiskaitė man. Rytoj abi nešiu į biblioteką. Tai bus pabaiga visų tų mokyklinių skaitymėlių. Nors dar ir būtų sąraše prie neperskaitytų knygų „Rugiuose prie bedugnės“. Gal kitą vasarą. Jei ne tokia jau stora, gal reiktų ryt ją pasiimti ir damušt iki šios vasaros galo? :)

Tiesa, dar vienas klausimas. Kam lietuvių kalboje naudojamos viengubos kabutės Apostrofai (jei iš viso naudojami, aišku)? Kokiais atvejais?

Lietuvių Kalbos žodynas sako: apostròfas sm. (2) TrpŽ kablelio pavidalo ženklas, dedamas vietoje praleistos raidės.

Bet literatūros vadovėlyje mačiau ir iš abiejų pusių pažymėtas, kur tikrai negalėjo būti praleistos raidės. Tuometinė mano lietuvių kalbos mokytoja mane įtikino, kad tai spausdinimo klaida. Negi man ir toliau tuo tikėti?

August 5, 2008

Kai nėra kur skubėti

Dar noriu susitikti Edgarą ir nueiti į darželį Kosmonautuose. Noriu.

Noriu piešti ant debesų, pirštais vedžioti įvairias formas. Ar kas nors bandėt?

O kartais tik noro ir pritrūksta.

August 4, 2008

Ka pel, ka pel!

Lyja. Vasara jau įkopė į trečiąją savo dalį, o dar tokio lietaus kaip ir nebuvo. Ar buvo?

Man patinka. Vėsu, šlapia, girdi, kaip bėga nuo stogo didelės vandens čiurkšlės. Niekur nesinori eiti iš namų. Ir dėl to, kad lauke lyja, nėra taip nyku ir liūdna, jog sėdi namuose.

Pravažiuoja traukinys. Girdžiu jo dunksėjimą, bet nebe taip, kaip anksčiau. Kažkas pakito. Dabar girdi ne tik medinį/geležinį/plieninį/dyzelinį/elektrinį traukinį, tačiau jauti, kad jame yra žmonių. Važiuojančių žmonių su tikslu. Kažkur. Kažkokių. Su kažkuo. Anksčiau tai buvo tiesiog traukinys iš Klaipėdos į Vilnių (jei važiuoja kairėn) ir iš Vilniaus į Klaipėdą (jei važiuoja dešinėn). Tačiau šitas siauras žvilgsnis išsiplėtė ir pagilėjo. Gal po mėnesio kito, po metų laiko, apskritai po metų, tai atrodys dar kitaip, tačiau dabar yra būtent šitaip.

Rašau ne tik apie keleivinius, tačiau ir apie krovininius traukinius. Kaip turėtų būti nuobodu lokomotyvo vairuotojui važiuoti ilgą bėgių atkarpą. Kai tik kartais regi stovinčias mašinas prie pervažos ir trumpai trumpai išgirsti pervažos signalo čirškesį.

Pamenu, kaip buvo įdomu sužinoti, ar traukinyje yra vairas, ar ne? Dabartiniu mano įsitikinimu, jis yra. Ir be jo negalima važiuoti :).

Kitas dominantis klausimas: pagal ką įsijungia pervažos signalas? Reaguoja į atvažiuojantį traukinį? Mygtukas? Pagal laiką?

O čia gimė geniali idėja. Žaviuosi Lietuvos Geležinkelių traukinio palydovų, kontrolierių darbu. Galbūt jie sugebės atsakyti į tokį kompromituojantį klausimą? >:)