Bendravimas.
Susipažinus su žmogumi praeinamos tarsi trys stadijos. Pirmoji - pradedi bendrauti, domiesi, su užsidegimu daliniesi informacija apie save. Antroji - tęsi bendravimą, susitinki, pabendrauji, naudojiesi įvairiomis komunikacijos priemonėmis, kad tik palaikyti bendravimą. Būnant bendrose kompanijose, supažindini su kitais savo draugais, pažįstamais. Trečioji - nebebendrauji ir tik prisimeni, jog pažįsti šį žmogų, išnyra prisiminimai iš atminties, tačiau nebėra to natūralaus domėjimosi, užsidegimo (nors, aišku, būna išskirtinių atvejų). Tada pradedi jausti, jog galbūt tai tik gyvenimo “pakeleiviai”, su kuriais praleistą laiką užkonservuoji į gražių prisiminimų dėžutę ir toliau keliauji, kad sutikti kitus žmones. Ir vėl viskas iš naujo.
O kartais bendravimas sugrįžta, tu tuos žmones sutinki dar kartą ir atrandi pažintį iš naujo.
Tada prisimeni laiko tėkmę. Juk būna praėję nemažai laiko. Jis labai greitai išgaruoja. Kai nemąstai apie rutiną, ji visai nebaugina ir būna netgi vienintelis dalykas, priverčiantis tave stovėti ant kojų, toliau veikti tai, ką veiki, nepasiduoti, neišsiderinti. Ir kai mąstai tik apie save, nesuvoki, kad kiti žmonės gyvena savo gyvenimą, per tą patį laiką nuveikia kai kurie daugiau, kai kurie mažiau (nors tiki, kad galėtų daugiau).
O kalbant apie tai, kaip man sekasi - sumaišius esu dieną su naktim, esu tarsi serganti miego liga, kada nebegirdi savo žadintuvo ar tiesiog automatiškai jį išjungi, nors kartais klausaisi tos melodijos ir pasąmonėj sujungi su savo sapnu. Nors visada maniau, kad esu pelėda, o ne vyturiukas, manau, reiktų atstatyti normalų miego režimą - naktį miegoti, o dieną veikti ;).
2 years ago