December 28, 2009

2 dalis.

Nors tuo metu buvo ir apmaudu, ir pikta, radome išeitį. Po truputį suvokiau, kad nėra čia ko pykti ir savęs gailėti. Nusiteikiau, kad dar smagiau bus susipažinti su naujais žmonėmis. Be viso to, mane palaikė šeima, kurios pastangų dėka aplenkiau visą eilę ir vos praėjus 10 minučių nuo atėjimo, pildžiau nuomos sutartį. Su manimi dar dvi merginos. Draugės nuo pat mažumės, nuo vystyklų (kaip pačios sakėsi). Viena įstojo į leidybą, kita į teisę. Žūtbūt nori kartu gyventi. Tuo metu, kai jos diskutavo su administratoriumi, kaip joms reikia bendro kambario, aš bandžiau susigaudyti, kas ir kaip. Nors viskas ir vyko labai greitai, spėjau pergalvoti įvairius scenarijus…

  • O, kaip puiku, visai atrodo draugiškos merginos, manau, kad susigyvensim. Berods iš Kauno - m, miestietės. Tėvai lyg ir taip pat bendrą kalbą rado. Gal ir į naudą, jog neapsigyvenau su grupės draugėmis?
  • Bet… Jos gi draugės nuo mažumės. Būnant tokiomis draugėmis visai nesinori į tarpusavio santykius įsileisti kažko trečio. Negi kambaryje man teks būti ta trečia koja, kuri tik maišo, nėra reikalinga?

Nežinau, kaip ten bebūtų pasibaigę, ką būčiau dabar rašiusi, tačiau manęs neapgyvendino su jomis. Buvo dar keletas pavienių merginų, bet net nespėjusi susigaudyti, kaip kažin ten mums būtų visoms drauge, mūsų kartu neapgyvendino.

Apturėjus nemalonią pažintį su 9 aukšte esančiu nusiaubtu kambariu, kurį traukė skersvėjai, sienos buvo išpaišytos khem…, pelėsių kvapas… Pirmą kartą pamačiau bendrabutį iš vidaus. 12 kambarių, viena virtuvė (o, taip, dar Rūta sakydavo, kad virtuvė - pažinčių vieta… Galiu tik patvirtinti šį faktą), keturi tualetai, šešios praustuvės, du dušai. Fantazijoje vaizdas buvo kitoks. Baisesnis. Bet visgi bendrabutis - nėra taip blogai.

Bekylant į šį aukštą (ar leidžiantis iš jo - dabar jau nebeprisimenu), susitikau merginą tamsiais plaukais (lifto šviesoje kone juodi jie buvo), su kuria dar bandžiau užmegzti kontaktą, ar tai apie orą, ar apie bendrabutį, ar apie tą baisuoklį kambarį… Kai nežinai, kas bus, kai viduje kirba jauduliukas, norisi bendrauti su kitais, tarsi išsiaiškinti, ką jie mano, galvoja. Galbūt tas jutimas toks pat. Norisi rasti panašų žmogų į save ir pasidalinti tuo jausmu. Tačiau su ja mes bendros kalbos neradom. Nesutapo biolaukai?

Vėliau tą merginą man teko sutikti dar kartą. Gal dėl visų dienos nuotaikų pasikeitimų, kada džiaugsmą keitė nusivylimas, o nusivylimą nauja viltis, gal dėl savo natūros, tačiau tik po kurio laiko suvedžiau galus, jog mes jau matėmės. Ir į klausimą “Gal geriau jau nebūčiau jos sutikusi?”, galiu atsakyti dvejopai.