Nemiela
Man patinka atsiversti kieno nors blogą ir rasti ten daug naujų, nematytų, neskaitytų įrašų. Ir, kai net nežinai, apie ką ten rašo, labai įdomu paskaityti. Ne visuomet suprantu, kas ten vyko, dėl ko įvyko, kaip vyko ir kam vyko, tačiau įdomu.
Norisi, kad ir manąjį blogą atsivertus būtų toks žmogaus, draugo, pažįstamo ar visai net nepažįstamo, laukimas, kol perskaitysi įrašo įžangą ir sužinosi apie žmogų daugiau.
Bet nemoku apibūdinti to jausmo, kodėl man nepatinka rašyti čia. Gal išvaizda? O gal visas tas pateikimas? Jei netingėčiau, ką nors pasidaryčiau kitaip. Bet kažkodėl tingiu. Nors kartais, sėdėdama ant sofos salione (tai sėkmės sofa, nes sėdint joje gimsta pačios genialiausios idėjos, atsigulus pamiegoti - “lūžtama” per artimiausias 10 minučių, o sėdint gulomis gali kuo patogiausiai skaityti įdomią knygą apie sėkmę), sugalvoju idėją, ką parašyčiau. Ir norisi parašyti.
Noriu parašyti, kad man patinka Prancūzija. Yra daugiau nei 3 argumentai kodėl, tačiau aš šiuo metu tegaliu prisiminti tik du, todėl negaliu apie tai rašyti.
Noriu parašyti, kaip man sekėsi nuo pat tos dienos, kai nuskambėjo paskutinis skambutis mokykloje. Papasakoti savo jausmus, kaip jaučiausi prieš egzaminus, per juos, po jų, per išleistuves, prieš stojimus… Bet vis pamirštu sau pačiai pasirašyti jausmų dienoraščio. Reikia skubėti, kol dar visko nepamiršau.
Noriu parašyti apie lažybas. Tačiau praleidusi tam tikrą tarpą, apie kurį neparašiau, dabar nei iš šio nei iš to negaliu to įterpt. Nors tas tarpas vis didėja.
Noriu parašyti, kaip mums sekėsi švęsti Jonines. Aš gi trečią kartą gyvenime miegojau palapinėje! Apie egzaminų rezultatų šventimą, kad ir kokie jie visiems bebuvo…
Noriu parašyti apie draugus, kuriuos labai myliu, tačiau kartais nemoku to išreikšti ir galbūt atstumiu.
Noriu parašyti… Ne tik parašyti, tačiau ir pasigaminti desertą su braškėmis. Bet vis šito nepadarau.
Noriu parašyti mintį, kuri man vieną dieną (nebeprisimenu kurią ir dėl ko) šovė į galvą ir tik draugės gūglės pagalba sužinojau, jog tai Andriaus Mamontovo mintis: “Esi jaunas tol, kol dar lieka pirmų kartų” .
Noriu dar ir komentarų, nes tikrai įdomi bei svarbi yra kitų žmonių nuomonė. Bet nemoku aš čia jų pasidaryt :|.
Apsukus ratą namuose, po kambarius, papildymas:
Nekenčiu, kai yra graži nuotrauka, kas nors į ją pažiūri ir padaro maždaug tokią situaciją:
- Kokia graži nuotrauka!! Kaip tu gražiai atrodai!
(na, pasižiūri ir tu, ale gi tikrai gražiai ten atrodau)
- Dėkui už komplimentą (tuo metu šiek tiek daugiau kraujo priteka į galvą ir išrausti).
- Taip gražiai, kad visai nepanaši į save.
(tada tai jau norisi vožti. Tikriausiai ne už tai, kad tas žmogus taip pasakė ar mano, o už tai, kad neatrodai iš tikrųjų taip, kaip toje nuotraukoje).
Bet vis tiek. Per kančias, per dvi dienas nusikirpau plaukus. Nusifotografavau dokumentinėm nuotraukom. Gal tai, jog atelje sutikau seniai matytą draugą Gintą (seniai, tai paskaičiavus, regis, du metus nesimatėm), pakėlė nuotaiką, ir tas džiaugsmas ėjo iš vidaus. Net nereikėjo išsišiepti prieš objektyvą, tačiau pavyko pozityvios išraiškos Simonos nuotrauka. Aš ten gražiai sau atrodau ir esu ten aš!
Ir dar. Reikėtų arbatą pakeisti į kokį kitą gėrimą (ne, kavos dar atsisakysiu), nes labai jau tamsina dantis tas žaltys.
P.S.: Rašydama įrašą vis grįžtu atgal ir pratrinu žodžius “ir”. Nes kažkaip jų per daug prirašau.
Dabar išganinga mano mintis, kurią galėsite panaudoti po lygiai 3 mėnesių (o, taip, aš to tikiuosi ;))). Mėgstu smulkmenas bei staigmenas. Mažus menkniekius, reiškiančius labai daug, minimalias pastangas ir tiesiog gerai praleistą laiką. Dovanų man tikrai nereikia (nes mane pačią vargina mąstymas, ką padovanoti, nebent tam žmogui kokio nors daikto tikrai reikia, o ir apsidžiaugti gavus net pačias mieliausias dovanas ne visada moku), geriau jau užimti mane visą dieną, kad neliūdėčiau ir jausčiau: “ŠIANDIEN MAN ŠVENTĖ”.
Paskutinio -niolikto credo: veikla, paremta mažomis smulkmenomis bei staigmenėlėmis (jei šis credo pasikeis, pasirūpinsiu, kad jūs tai sužinotumėt, nepasikuklinsiu :)).
3 years ago