Tikslai įvykdomi
Įveikiau. Ne, kitaip.
Baigiau skaityti Antano Vaičiulaičio „Valentiną“. Pasižymėjau keletą pastabų.
1. Spaustuvė „Žaltvykslė“ paliko ne vieną spausdinimo klaidą.
2. Gal kaltas tas pokalbis su Dovile, kai sakiau, jog pasiryžau perskaityti šią knygą, ar čia tas šviesių plaukų motyvas, bet jos man šiek tiek siejasi. Tiek Valentina turėjo, tiek Dovilė turi šunį, vardu Tarzanas.
3. „Juodu susėdo, tarp savęs palikę išmintingą tarpą“. Koks yra tas išmintingas tarpas? Apibūdinantis patį atstumą tarp žmonių ar tiesiog faktą, kad tas atstumas, tarpas tarp jų yra?
4. Pokalbis tarp Antano ir Valentinos, pradeda jis:
- Ar nepyksti ant manęs?
- Už ką gi?
- Taip sau. Kartais apima tokia nepagrįsta rūstybė… Negali tada žmogaus pakęsti akyse…
Tokios vietos apibūdina tai, kas būna kartais ir man. Ir kaip džiugu atrasti knygoje tokią artimą ir žodžiais nusakytą savo būseną. Ne vien man taip nutinka.
Problemos sprendimas: reikia pailsėti nuo žmonių, pabūti su savimi (vakar dar skaičiau kitoje knygoje, jog kasdien bent po 30 minučių reikia pabūti su savimi, pasitarti, paplanuoti).
Nors pastarosios dvi pastraipos yra orientuotos į nepagrįstą rūstybę, iš šios situacijos dar yra vienas niuansas. Tai klausimas: “Ar nepyksti ant manęs?”.
Nežinau, kaip kitiems, tačiau man, išgirdus tokį klausimą, tiesiog iš principo norisi imti ir supykti.
5. „Žinoma, vyrams neskauda širdies“. Tai buvo ironija. Vyrams irgi skauda širdį.
6. „laukė audros, laukė išsivadavimo ir paguodos“. Kartais oro permainos pakeičia ir žmogaus savijautą.
7. Kūrinys buvo įdomus. Siužetas? Jei žinočiau, kas jis toks yra, apibūdinčiau ir jį.
Lietuvių kalbos žodynas sako: siužètas sm. (2) TrpŽ, DŽ lit. įvykiai, veiksmai, atskleidžiantys veikėjų charakterius ir sudarantys kūrinio turinį.
Veikėjų veiksmai buvo perpinti gamtos, smulkių detalių aprašymo, kadangi jie veikė gamtoje, tai siužetas buvo atviras. Eh, kaip sunku interpretuoti kūrinį. Šiek tiek neaiškūs peršokimai nuo vienos vietos, prie kitos.
Be šios knygos turėjau dar vieną. Justino Marcinkevičiaus poezijos knygą. Ji dar greičiau susiskaitė man. Rytoj abi nešiu į biblioteką. Tai bus pabaiga visų tų mokyklinių skaitymėlių. Nors dar ir būtų sąraše prie neperskaitytų knygų „Rugiuose prie bedugnės“. Gal kitą vasarą. Jei ne tokia jau stora, gal reiktų ryt ją pasiimti ir damušt iki šios vasaros galo? :)
Tiesa, dar vienas klausimas. Kam lietuvių kalboje naudojamos viengubos kabutės Apostrofai (jei iš viso naudojami, aišku)? Kokiais atvejais?
Lietuvių Kalbos žodynas sako: apostròfas sm. (2) TrpŽ kablelio pavidalo ženklas, dedamas vietoje praleistos raidės.
Bet literatūros vadovėlyje mačiau ir iš abiejų pusių pažymėtas, kur tikrai negalėjo būti praleistos raidės. Tuometinė mano lietuvių kalbos mokytoja mane įtikino, kad tai spausdinimo klaida. Negi man ir toliau tuo tikėti?
3 years ago