Baimė.
Šįvakar pajutau baimę. Tikrą baimę. Kai sukasi galvoj visi baisiausi įvykių susiklostymo variantai.
Pasiryžtu iš Telšių namo parvažiuoti dviračiu. 22 valanda. Žaibuoja taip, kad blykstelėjus vienam žaibui apsišviečia kilometro diametro (gal net daugiau, per daug nesižvalgiau) žemės “blynas”, akimirką pasidaro šviesiau nei dieną. Oras labai šiltas, tokia “dušna”. Minu kiek tik galiu, mintyse skamba įvairios nuotrupos: “pavojingiausia žaibuojant važiuoti dviračiu…”, “pavojinga būti lygiame lauke…”, “judantys daiktai labiau “kimba”…”, “žmogus geras laidininkas…” ir panašiai… Nejauku, tikrai nejauku, kai nežinai, ar gali tikrai saugiai grįžti namo.
Pagalvojau apie lietų: “Kas bus, jei pradės lyti?”. Tuomet įsivaizdavau save šlapią nuo galvos iki kojų, permirkusią vandeniu ir norinčią tik į sausą patalą…
Kelias nuo miesto iki namų - lygus laukas, tačiau plentas iš abiejų pusių lydimas didžiulių beržų eilių. Apsauga. Bet ties sankryža, ties mažyčiu upeliu - medžių nėr, atviros vietos. Baisu. Susigūžiau kaip koks vėžlys, įtraukęs galvą į kiautą, ir minu. Žaibuoja. Tamsu. Mašinos, važiuojančios iš priekio - akina, iš galo - trumpam apšviečia kelią, kur važiuoti. Išplėčiau akis ir bandžiau įžiūrėti asfalto pakraštį. Kiek mačiau, kiek nemačiau, tačiau artėjau link pervažos. Regis, viskas normalu: pravažiuoji pervažą ir likęs kelio galas - vieni juokai. Visai ne. Regiu vaizdą tarsi filme: Horizonte ir virš galvos žaibuoja, blykčioja, pervaža - pakilimas, apšviestas kelių žibintų. Vėl atvira vieta. Jokių mašinų. Jokių medžių. Artėju, ir blykt - įsijungia raudoni perspėjimo žibintai, kad atvažiuoja traukinys. Dvi sekundės sprendimui: važiuoti ar laukti (koks durnius tokioj vietoj ir situacijoj būdamas, gali laukti?!). Pravažiavau. Bet… Nemėgstu važiuoti degant raudonai…
Liko labai nedaug. Nedidukas vingis, lygi vieta, kurioje buvau vėl it vėžlys, posūkis, taksi apšviestas ženklas su gatvės lentele atrodė tarsi kryžius, dar vienas posūkis… Ir… Ačiū Dievui, aš jau namie. Ne nuo lietaus, tačiau nuo prakaito visa šlapia. Bet džiaugiuosi, jog esu sveika ir saugi. Kelionė truko vos 15 minučių, tačiau atrodė, kad praėjo daugiau nei 30… Nenoriu to pakartoti.
Šia tema parašysiu vieną trumputę istoriją iš vienos Bodo Schäfer knygos, kuri man patiko: “Kartą mergaitė pasiliko miške, nors siautė baisi audra. Susirūpinusi mama leidosi jos ieškoti. Kai moteris pagaliau surado dukterį, išvydo keistą vaizdą. Kaskart blykstelėjus žaibui mergaitė sustodavo, pakeldavo akis į dangų ir nusišypsodavo. Mama paklausė: “Ar tu nebijai žaibo?”, “Ne, - atsakė mergaitė, - tai Dievas mane fotografuoja”.”
Po šio vakaro Dievas turi daug mano fotografijų :).
4 years ago